Anoniminis alkoholikas Martynas: „Yra žmonių, kuriems reikia pasiekti dugną – niekas kitas nepadės“

​Anoniminis alkoholikas Martynas svaigalų nevartoja jau daugiau kaip dešimtmetį, šiandien jis padeda žmonėms išlipti iš šito liūno. Tiesa, kaip pabrėžia pašnekovas, tiems, kurie jau nori iš jo išlipti. Vyras dabar savo gyvenimą mato ir vertina visiškai kitaip, blaivus protas leidžia įžvelgti tendenciją – visą gyvenimą, jau nuo paauglystės turėjau bėdų su alkoholiu, tik aš ilgai to nesupratau. „Aš iš tų, kurie turėjo pasiekti visišką dugną, aišku – pasiekti dugną, atrodo, rizikinga. Gali ir nepakilti, tačiau ir gyventi taip, kaip gyvenau, nėra prasmės. Man padėjo anoniminiai alkoholikai“, – atvirauja Martynas.
 
Problemos nuo jaunystės
 
Martynas pasakoja, kad per blaivybės laiką daugybę sykių analizavo savo gyvenimą, dabar jau mato, jog bėdos prasidėjo dar jaunystėje, tik tada tai neatrodė bėdos. „Pamenu, susitinkame su draugais, išgeriame, kitiems lyg ir užtenka, o man – niekada negana. Aš ieškau dar, man visada reikėdavo „iki galo“, – prisimena pašnekovas.
 
Vėliau viskas ūmėjo, bet visomis formomis – po truputį tampa nesvarbu kiti žmonės, ypač jei nori išgerti ar esi girtas – gali juos įžeisti, gali nesilaikyti duoto žodžio, neiti į darbą. „Viskas būna vienodai, tu tiesiog kažkodėl jautiesi viršesnis. Aišku, aš turiu pasakyti, kad man dar ir sekėsi gyvenime. Aš vis susirasdavau palyginti neblogą darbą, tikrai esu dirbęs daugybėje sričių ir mane kurį laiką net vertindavo. Kol nesuprasdavo. Galiausiai, bet kuri aplinka pradeda suprasti. O man tuo metu tai nebuvo svarbu, man būdavo labai gerai – padirbu ten, ten. Išvaro, na ir kas? Aš jaučiausi aukščiau už kitus. Galiausiai, ko aš nesu pridaręs, kur nesu atsibudęs. Galėčiau vardinti ir vardinti“, – atviravo Martynas.
 
Kelias į supratimą yra labai ilgas, vyras svarsto, kad padėti alkoholikui artimieji gali tik labai retais atvejais, dažniausiai jie daro meškos paslaugą – neleidžia jam pasiekti dugno: „Dažnai tie žmonės patys būna priklausomi nuo alkoholiko, vieni nuo rūpesčio juo, kiti įpratę taip gyventi, gailėti.“
 
Laimės iliuzija
 
Paklaustas, ar alkoholis išlaisvina žmogaus tikrąsias mintis ir tikruosius jausmus, Martynas vienareikšmiai atsakyti neskuba: „Negaliu pasakyti, kad jis tikrai nori mušti vaikus ar įžeidinėti kitus. Alkoholis jam sukuria laimės iliuziją, pašalina nerimą, skausmą, perkelia į kitą pasaulį, kuriame tai nesvarbu. Todėl labai nesinori grįžti į tą realų pasaulį, paprasčiausiai jau nebemoki jame gyventi, spręsti šito pasaulio problemų.“
 
Kasdieniame gyvenime, svarsto Martynas, mes problemų greitai neišsprendžiame – reikia laiko, jėgų, resursų. „Procesai yra ilgalaikiai, reikia laukti, o tu pripratęs greit – išgėrei ir vėl viskas gerai, todėl alkoholikams labai sunki ta realybe. O taisyklė tokia, kad kuo toliau, tuo ji sunkesnė – po to jau ir aplinka smerkia, blaivam primena, ką taip darei, ką kitaip. Tada kyla agresija, nes vėl nori greičiau panirti, išspręsti. Taip įsisuka užburtas ratas, jame apeliuoti į žmogaus jausmus ar sąmonę – neverta. Alkoholikas gyvena visai kitame pasaulyje“, – aiškino Martynas.
 
Mokėti sustoti
 
Paklaustas, koks esminis veiksnys rodo, kad žmogus turi problemų su alkoholiu, Martynas įvardija negebėjimą sustoti. „Aišku, jei žmogus geria kiekvieną vakarą po vieną alaus, irgi galbūt reiktų pagalvoti – kodėl taip daro. Jei alkoholis jau siejamas vien su atsipalaidavimu, geresne savijauta – jau šioks toks ženklas, bet didžiausias, sakyčiau – negebėjimas sustoti. Tą galima labai aiškiai pamatyti. Visa kompanija išgėrė po vieną dvi taures, o kitam jau viskas – žiūrėk pilasi trečią, ketvirtą, nors kitiems jau užtenka“, – svarstė vyras.
 
Paklaustas, kaip jis susivokė, kad jau gana, Martynas atkleidžia, kad tik likęs visiškai vienas ir neturėjęs į ką kreiptis, į ką atsiremti, suvokė, kad arba šitaip numirs, arba reikia gyventi kitaip. „Bet tas suvokimas buvo labai stiprus, aš supratau, kad toliau tik galas“, – prisimena Martynas.
 
„Man labai padėjo anoniminių alkoholikų susirinkimai, dvylikos žingsnių. Jis paliečia daugybę dalykų – kodėl tu geri, priverčia pažiūrėti į save ir į aplinką kitaip. Aišku, svarbu ir tai, kad matai, jog šalia žmonėms pavyko“, – aiškino pašnekovas. Pasak jo, atsisakius alkoholio, turi išmokti beveik gyventi iš naujo.
 
Vienas iš sunkiausių dalykų, anot pašnekovo, blaiviai vertinti savo praeitį, suvokti, ko esi pridaręs, prisiimti atsakomybę ir atitaisyti skriaudas, bet vienas esminių kelių į sveikimą – mokėti priimti save tokį ir, kaip beskambėtų, neteisti savęs.
 
„Reikėtų susikoncentruoti į ateitį. Knygoje „Anoniminiai alkoholikai“ yra toks sakinys: „mes turime kasdien atidedamą mirties nuosprendį, su sąlyga, kad palaikome tinkamą dvasinę būseną.“, – kalbėjo Martynas.
 
 
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Išmokime gyventi be smurto“ Nr. SAAPP/B01193