Bendruomenės pareigūnė Diana: "Didžiausias iššūkis žmogui pripažinti, kad jam reikia pagalbos"

​Bendruomenės pareigūnė Diana Ponidzelskienė dirba jau ketverius metus, jos ir kitų kolegų siekis, kaip pati sako, „eiti į žmones“. Kalbėti su bendruomene, kiek įmanoma, prevenciškai padėti išvengti įvairiausių nusikaltimų, padėti žmonėms suvokti, kad jiems kyla grėsmė ar kad jiems reikia pagalbos. Tiesa, pastarasis atvejis, pasak Dianos, tikrai nelengvas – mat žmonėms priimti pagalbą nėra taip paprasta.
​
Būti tarp žmonių
 
Kiekvienas Lietuvos policijos komisariatas turi bendruomenės pareigūnų grupę. Bendruomenės pareigūnai yra pasiskirstę seniūnijas ir jas aptarnauja. „Kokios gi tos bendruomenės pareigūno funkcijos? Paprastai tariant, eiti į žmonių bendruomenes, būti su jais ir jiems padėti iš policinės pusės. Mūsų funkcijos yra prevenciškai kalbėti su žmonėms, siekiant juos apsaugoti nuo nusikaltimų. Tarkime, matome, kad suintensyvėjo sukčiavimai, tada einame pas žmones ir pasakojame, kokiais būdais yra bandoma juos apgauti, teikiame patarimus“, – apie savo darbą kalbėjo pareigūnė.
 
D. Ponidzelskienė pasakojo, kad su bendruomene apie saugumą kalbasi ne tik konkrečiais atvejais, stengiasi edukuoti gyventojus įvairiomis nusikalstamumo temomis, pristatyti jo rūšis – prekybą žmonėmis, smurtą artimoje aplinkoje, saugumą keliuose ir pan. Itin svarbi visuomenės dalis – vaikai ir paaugliai, pasak pareigūnės, jiems reikia skirti ypatingą dėmesį.
 
Mažiems vaikams aktualiausios temos, pasak bendruomenės pareigūnes, saugumas keliuose, patyčios, grėsmės elektroninėje erdvėje, kartais ir vagystės. „Paaugliams aktualiausios temos – alkoholio, narkotikų, tabako gaminių bei elektroninių cigarečių vartojimo prevencija. Taip pat administruojame komisariato „Facebook“ puslapį, kuriame skelbiame aktualią informaciją gyventojams. Taip pat į veiklą įtraukiame ir aktyvius asmenis bei jaunuolius, t.y. kviečiame suaugusius būti policijos rėmėjais, o vaikus – jaunaisiais policijos rėmėjais. Juos kartu įtraukiame į aktyvią veiklą“, – prevencijos formas vardijo Diana.
 
Anot bendruomenės pareigūnės, policijos rėmėjai įtraukiami į bendras veiklas su pareigūnais, o vaikai – į mažiau pavojingus užsiėmimus, tarkime, pagalba padalinti lankstinukus, atšvaitus ar pagalba renginiuose.
 
Pareigūnė atkreipė dėmesį į saugios kaimynystės ir jos skatinimo svarbą. „Tai tokie aktyvūs kaimynai, kur bendrai saugo savo teritoriją, o susidūrę su pažeidimais bendradarbiauja su policija. Taip pat dalyvaujame nevyriausybinių organizacijų projektuose tose srityse, kur matome problemą mūsų komisariato teritorijoje. Pavyzdžiui, jau 2 metus bendradarbiaujame su VšĮ „Gebu“ įgyvendindami  LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamus nevyriausybinių organizacijų projektus, skirtus smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir smurtinio elgesio keitimui, teikiame pagalbą smurtaujantiems asmenims“, – aiškino pašnekovė.
 
Paprašyta įvardinti didžiausias bendruomenių problemas, pareigūne išskyrė suaugusius ir paauglius. Pirmieji dažnai susiduria su smurtu artimoje aplinkoje, vagystėmis ir sukčiavimais, o antrieji – grėsmėmis elektroninėje erdvėje, tabako ir elektroninių cigarečių vartojimu bei alkoholiu ir narkotikais.
 
Iššūkis priimti pagalbą
 
Bendraudami su bendruomenėmis pareigūnai susiduria su keliais iššūkiais – žmonių laiko stoka, užimtumu ir labiausiai – nenoru pripažinti savo bėdas. „Tarkime, dalyvaujant projekte, kur teikiama pagalba smurtaujantiems, didžiausias iššūkis jiems pripažinti, kad būtent jiems reikalinga pagalba. Kai paskambinam ir pakviečiam dalyvauti projekte, tai dažniausiai išgirstam, kad ne jam reikia pagalbos, o kitai pusei, kad patys išsispręs savo problemas, kitas pradeda grasinti savo teisėmis ir t.t.“, – kalbėjo Diana.
 
Ar žmonės linkę bendradarbiauti, galėčiau atsakyti, kad situacijos yra dvejopos, mintimis dalijosi pareigūne. „Kai žmogus nukentėjo ir, sakykime, skambina pasikonsultuoti, tai jis linkęs priimti patarimus ir bendradarbiauti, bet jei kalbame apie pagalbą smurtautojams, jiems didžiausias žingsnis pripažinti tai. Kol žmogus nepriima savęs kaip silpno, kuriam reikalinga pagalba, tai bergždžias reikalas ir tuometu vargiai, ar kas gali pasikeisti“, – svarstė bendruomenės pareigūnė.
 
Vis dėlto, pasak pašnekovės, dažniausiai tam žmogui situacijos kartojasi tai su vienu, tai su kitu žmogumi ir jam vėl tenka susidurti su policijos pareigūnais, kurie taiko nuobaudas. „Būna, kad per ilgą laiką žmogus pradeda suprasti, kad vis dėlto ta pagalba būtent jam reikalinga, o būna, kad ir nesupranta. Tai daugiau vidinis dalykas. Žmoguje turi įvykti virsmas, savo klaidų pripažinimas. Kai žmogus pripažįsta, tai jis būna linkęs ir bendradarbiauti. Tačiau iki to dar laukia įvairus kelias, vienam ilgas, kitam trumpesnis, o kitam nepasiekiamas“, – patirtimi dalijosi Diana.
 
Džiugina teigiami atvejai
 
Bendruomenės pareigūnai, Dianos teigimu, didžiausią dėmesį skiria prevencijai: „Per susitikimus, paskaitas, diskusijas su žmonėmis ir radijo laidas. Taip pat įgyvendinant projektus, konkrečiai dirbant su tam tikromis žmonių kategorijomis. Tarkime, smurtautojų atveju, dirbant su jais ir teikiant jiems pagalbą, tokiu būdu gali būti išvengta nelaimės šeimoje, o ir žmogus išbridęs iš savo problemų gali būti naudingu visuomenės nariu, t.y. atnešančiu gėrio savo šeimai, darbe ir visuomenėje. Toks, manau, pagrindinis prevencijos tikslas.“
 
Pareigūnė atvirauja, kad prevencija yra subtilus dalykas. „Pareigūnas žmogui kalba, bet nemato, koks žodis pasilieka jo širdyje. Kas apsaugojo paauglį, kad neįklimtų į narkotikų liūną ar nepradėtų rūkyti. Ar, tarkime, susidūręs su tam tikra situacija, jis žinojo, kaip pasiegti, nes tai girdėjo per paskaitą. Tai dažniausiai lieka paslėpta nuo mūsų akių. Kaip ir tokie atvejai, kai asmuo, turintis problemų su smurtu, dalyvavęs pagalbos grupėje, išgirdo, kur kreiptis, ir po kiek metų išdrįso nueiti ir paprašyti pagalbos. Tai dažniausia lieka mums nežinoma“, - apie prevencijos poveikį kalbėjo pareigūnė.
 
Tiesa, nors patį poveikį apčiuopti sunku, pasak Dianos, kad jis yra – neabejotina. Būtent tam ir dirba pareigūnai, tokia jų darbo prasmė: „ Galiu tik vienu pasidžiaugti, kad mūsų komisariato teritorijoje buvo vienas narkomanas, kurio šeimoje būdavo vienas po kito iškvietimai, tai truko ilgą laiką. Tačiau šiais metais, kai jis buvo pakviestas į pagalbos grupę, po pirmo užsiėmimo panoro ateiti į antrą, po to ir į trečią. Tai, manau, liudija apie gimstantį troškimą ką nors keisti savo gyvenime.“
 
Diana Ponidzelskienė atviravo, kad jaučiasi esanti tikrai savo vietoje: „Tik trumpai galiu pasidalinti, kad dabar jaučiuosi esanti savo vietoje ir kad galiu dovanoti žmonėms, ką turiu geriausio.“
 
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Išmokime gyventi be smurto“ Nr. SAAPP/B01193