Tėvų nereikia perauklėti, jiems reikia duoti žinių

Rasa Kazlauskienė

Pakeliame balsą, pastatome į kampą, baudžiame, atsitveriame tylos siena – taip ir daugeliu kitų būdų priverčiame mažą žmogų susigūžti, užsisklęsti savyje, atitolti, o galiausiai – prarasti pasitikėjimą tiek artimiausiais, tiek bendrai suaugusiais žmonėmis. Aišku, prisėsti ir kalbėti, 100-ąjį kartą paaiškinti, parodyti savo pavyzdžiu tūkstančius kartų sunkiau. Juo labiau kad patys tėvai tokio auklėjimo kelio nėra matę ar apie ji nežino. Psichologė Rasa Kazlauskienė atkreipia dėmesį, kad tėvai neretai patys nesupranta darantys klaidą – jiems reikia padėti rasti tinkamą auklėjimo kelią.
 
 

• Kokios yra dažniausios smurto artimoje aplinkoje priežastys šiais laikais, ar jos kinta? Ką galėtumėte įvardinti kaip svarbiausius veiksnius – alkoholį, „paveldimumą“, empatijos stoką?

 

• Dažniau pasitaikantis smurtas šių dienų kontekste yra emocinis smurtas, psichologinis smurtas, kuris kyla dažniau ne iš tėvų piktavališkumo ar dėl jų priklausomybių. Tai dažniau nutinka dėl žinių stokos, kaip tinkamai priimti vaiką. Kaip atliepti jo jausmus, kaip padėti jam tvarkytis su mokykloje patiriamais sunkumais ir pan. Tėvai neretai taiko tuos vaikų „auklėjimo“ modelius, kuriuos yra perėmę iš savo tėvų. Šių dienų tėvai patiria daug įtampos dėl darbo santykių, dėl pandemijos sąlygotų pokyčių tiek darbe, tiek asmeniniuose santykiuose, daugelio darbas persikėlė į namus, vaikai mokosi iš namų. Sumažėjusi kiekvieno erdvė, tad konfliktų nuo to tik daugėja.

 

• Kas dažiausiai yra smurtas šeimoje? Galios rodymas? Išmokta bendravimo forma? Ar įmanoma perauklėti suaugusį žmogų, kurio įgūdžiai, įpročiai jau gerokai susiformavę. Dažniausiai juk ranka keliama sukilus emocijoms, o tada sąmoningumas neretai pavėluoja „įsijungti“.

 

• Kiekvienas iš tėvų turi vieną iš trijų vyraujančių vaiko auklėjimo modelių. Kai kurie tėvai yra labiau autoritariški, kiti labiau liberalūs, tretieji pasirenka demokratinį auklėjimo stilių. Nuo to, koks auklėjimo stilius dominuoja šeimoje, priklauso, kaip tėvai sąveikauja su vaiku. Ar bando demonstruoti galią ir reikalauja besąlygiškai paklusti, ar augina vaikus, nenustatydami ribų, jiems viską leisdami, ar gerbdami save ir vaiką renkasi bendradarbiauti, tartis ir ieškoti sprendimų kartu.
  Tėvų nereikia perauklėti. Tėvams reikia duoti žinių, paaiškinti, kad gali būti kitaip, nei jie įpratę elgtis su savo vaiku. Kiekvienas tėtis ir mama savo vaiką myli, nori jam visa ko geriausio, nori jį „užauginti geru žmogumi“. Tik kiekvienas jų pasirenka skirtingus būdus šiam tikslui įgyvendinti. Kai tėvai lanko STEP mokymų programas, dažniausia jų ištarta frazė būna: „o kad būčiau anksčiau tai žinojęs“. Tikrai nebūna per vėlu. Net ir esant ūgtelėjusiems vaikams tėvai gali išmokti naujų bendravimo su vaiku būdų, gali keisti nusistovėjusius įpročius. Ir jiems puikiai tai pavyksta. Mokymų metu jie dalijasi savo sėkmės pavyzdžiais.

 

• Ar pasakytumėte, kad visuomenė keičiasi ir psichologinio smurto auklėjant vaikus mažėja? O gal tiesiog apie jį daugiau nutylima? Kaip rodo jūsų patirtis, kokie pastebėjimai?

 

• Visuomenė keičiasi, tėvai labai džiaugiasi, kad keičiasi santykis su vaikais taikant STEP programos įgūdžius. Mokymų grupėse tėvai labai atviri, jie dalijasi savo sunkumais, auklėjimo nesėkmėmis, gauna grupės palaikymą, padrąsinimus ir žingsnis po žingsnio eina į pokytį. Namuose atsiranda ramybė, santarvė, pasitikėjimas vienas kitu. Kalbu apie atsakingus ir motyvuotus tėvus. Tuos, kurių tikslas, ateinant į STEP programos mokymus, būti geresniais tėvais savo vaikui. Neretai ateina tokių, kurių pirminis tikslas būna „pataisyti vaiką“, tačiau jie apsižiūri, kad keistis reikia jiems patiems. Kai keičiasi tėvų elgesys su vaiku, keičiasi ir vaiko elgesys. 

  

• Kokius esminius dalykus galėtumėte įvardinti, jei lygintumėte vaikystę be smurto ir su juo. Kaip smurtas pakeičia vaikų raidą, emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi ir kitais?

 

• Smurtaujančių tėvų vaikai, patiria daugybę sunkumų ir būtų nelengva įvardinti visus, nes kiekvienas atvejis yra savitas. Kaip sakoma, visi žmonės laimingi vienodai, o nelaimingi skirtingai. Taip ir šiuo atveju. Kiekvienas vaikas gimsta su vienu iš temperamentų, aplinka, kurioje jis auga, žmonės, su kuriais jis susitinka (darželio pedagogai, mokyklos mokytojai), formuoja jo charakterį. Yra daugybė veiksnių, kurie lemia, kaip vaiką paveiks smurtas artimoje aplinkoje. Vaikas labai skirtingai gali reaguoti, priimti tėvų elgesį su juo. Smurtaujančių tėvų vaikai visų pirma jaučiasi nesaugūs, jie nerimastingi, įsitempę, būkštaujantys. Gali būti agresyvūs, siekiantys konfliktus spręsti taip pat smurtu. Pažeidžiamas vaikų pasitikėjimas kitais suaugusiais žmonėmis, pasitikėjimas savimi. Neretai vaikas jaučia kaltę, jis gali galvoti, kad pats savo elgesiu nusipelnė tokio suaugusiųjų atsako. Smurtinėje aplinkoje augančio vaiko kognityviniai gebėjimai taip pat bus žemesni nei tas pats vaikas augtų saugioje aplinkoje.
  Taigi, smurtinė aplinka vaiko raidą, asmenybės formavimąsi veikia neigiamai. Tam, žinoma,   ir vyksta mokymai, teikiantys pagalbą tėvams, kad tokiu būdu vaikai būtų apsaugoti nuo žalingo smurto poveikio jų asmenybėms.

  

• Kaip ir kada dažniausiai tėvai suvokia savo klaidas? Juk tikrai nelengva suvokti, pripažinti sau, kad elgeisi netinkamai. Kas dažniausiai paskatina lūžį?

 

• Sąmoningi tėvai klaidas suvokia tada, kai pamato, kad vaikas nuo jų atitolo, nesidalija savo išgyvenimais, kai tampa priešiškas ar vangus ir užsisklendęs, kai suprastėja jo mokymosi rezultatai.  Vėlgi, vienareikšmiško atsakymo nėra. Į mokymus ateina ir tėvų, kurie tiesiog pajunta, kad nenori taip auklėti vaikų, kaip buvo auklėjami jie patys, o kaip auklėti kitaip, tiesiog nežino.

 

• Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria tėvai, mėginantys rasti kitą kelią – bendravimą be smurto? Kaip pavyksta susitarti su savimi, įveikti savigraužą, sau atleisti?

 

• Bene didžiausias iššūkis -  pakeisti nusistovėjusius elgesio modelius naujais. Užtrunka laiko, kol susiformuoja nauji mokėjimai, įgūdžiai, pvz., kol tėvai įpranta vietoj grasinimo taikyti pasekmių metodą ar vietoj noro autoritariškai įsakyti ir nuspręsti už savo paauglį, ką jis turi daryti, tiesiog sėsti ir ieškoti alternatyvų, kartu priimti abi puses tenkinantį sprendimą. Savigrauža, atleidimas sau – psichoterapijos laukas. Ką gali tėvai padaryti dėl savęs, tai pripažinti, kad jie taip elgėsi, kad nuo šiol jie deda visas pastangas pakeisti savo elgesį. Turi išmokti pasidžiaugti savo sėkmėmis, save drąsinti net ir patyrus nesėkmę. Vaikų atsiprašyti netinkamai pasielgus. Tačiau atsiprašymas neturi būti tik dėl atsiprašymo. Tėvams svarbu nuoširdžiai tai išgyventi.

 

• Tėvų smurtas neabejotinai palieka žymių vaiko gyvenime, tačiau ar įmanoma pasikeitus tėvams užgydyti tas žaizdas?

 

• Vienareikšmiško atsakymo, deja, nėra. Ką tikrai gali tėvai, tai keisti savo elgesį su vaiku, santykius grįsti pagarba vaikui ir tokiu būdu nesukelti naujų traumuojančių patirčių.

 
 
​Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Išmokime gyventi be smurto“ Nr. SAAPP/B01193