KAIP KALBĖTI SU VAIKAIS APIE JAUSMUS
3. Patarimai tėvams, globėjams ir mokyklų darbuotojams
3.1. Bendravimo įgūdžiai
Vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių lengviau susidoroti su pokyčiais šeimoje bei išgyventi laikinus sunkumus, yra bendravimas. Artimas ir kokybiškas bendravimas yra tai, kas gali sumažinti šeimos narių (ir globėjų) patiriamus sunkumus migracijos kontekste. Vienas iš bendravimą palengvinančių veiksnių yra gebėjimas išklausyti kitą. Tai yra įgūdis, kurio taip pat reikia mokytis.
Norint būti aktyviu ir efektyviu klausytoju, svarbu:
· Sutelkti dėmesį į pašnekovą. Klausytis ne tik žodžių, bet ir stebėti kūno kalbą, kuri tokia pat svarbi (kartais net svarbesnė) kaip ir žodžiai. Atkreipti dėmesį į kalbėjimo toną, greitį, pauzes, veido išraiškas, pozą. Neužsiminėti pašaliniais darbais, kurie trukdytų klausytis, sukeltų pašnekovui jausmą, kad jo nesiklausoma.
· Parodyti, kad klausomasi. Tam galima naudoti trumpus žodelius, komentarus (taip, mm.., mhm.., aha.., t.t.), kūno kalbą bei gestus (kartais linktelėti, nusišypsoti, naudoti kitas turinį atitinkančias veido išraiškas).
· Pasitikslinti, ar teisingai suprantamas kalbantysis: „Tu labiausiai susirūpinęs būtent dėl...? Jei gerai suprantu, svarbiausias dalykas yra...“.
· Nebijoti pasakyti, jei kažko nesuprantama ar neišgirstama. „Atsiprašau, bet man sunku suprasti tai, ką tu sakai...“ Tai daug geriau nei toliau kalbėtis iš tikrųjų nesuprantant, apie ką eina kalba. Pašnekovas turi galimybę paaiškinti, užkertamas kelias nesusipratimams. Tai tinka ir tada, kai neišgirstama, ką sako pašnekovas.
· Užduoti klausimus, siekiant geriau suprasti, išsiaiškinti tam tikrus dalykus. „Ką turi omeny, sakydamas...?“, „Gal gali paaiškinti tą ir tą...?“, „Suprantu, kas atsitiko vakar dieną, bet nesuprantu, kaip tai susiję su šiandien. Paaiškink plačiau...“
· Perfrazuoti pašnekovo išreiškiamas mintis. T. y. persakyti pašnekovo mintis savais žodžiais arba kartais netgi pakartoti tai, ką jis sako (pabūti aidu). „Taigi, tave tai labai nuliūdino“, „Kaip aš supratau, problema yra... (nusakoma savais žodžiais).“, „Man atrodo, jūs pasakėte, kad...“ Tai parodo pašnekovui, kad klausomasi, leidžiama išgirsti jam, kaip kitas žmogus supranta, ką jis sako, taip pat suteikia progą išvengti nesusipratimų, pataisyti, jei kažkas ne taip suprantama.
· Atspindėti kalbančiojo jausmus. „Tave jis labai pykdo...“, „Tau liūdna, kad viskas susiklostė ne taip, kai tikėjaisi.“. Kartais jausmus geriau parodo kūno kalba, o ne žodžiai, todėl reikia atidžiai ją stebėti. Pvz., pašnekovas pasakoja, kad ryt eis į pokalbį su darbdaviu, nieko nesako apie tai, kaip dėl to jaučiasi, bet kalbėdamas judina koją, tampo rankovę ir akimis laksto po kambarį. Tokiu atveju galima pasakyti: „Atrodo, kad tas pokalbis tave neramina...“
· Nepertraukinėti, nekeisti pokalbio temos, leisti pašnekovui užbaigti. Nereikėtų vertinti, dalinti patarimų ar kalbėti apie save ar kažką kita, kai pašnekovas dar nėra baigęs kalbėti. Taip užkertamas kelias pašnekovui išsakyti tai, ką jis nori, o klausytojui sunku išgirsti visą informaciją.
· Reguliuoti, apriboti savo kalbėjimą. Tada, kai pokalbio metu esate klausytojas, svarbu neleisti sau išsiplėsti, nepradėti kalbėti apie save, nenukrypti nuo temos, kuria kalbėjo pašnekovas. Jei klausytojas per daug kalba, jam sunku efektyviai klausytis. Savo nuomone, panašia patirtimi ar jausmais galima pasidalinti tada, kai pašnekovas baigė kalbėti, svarbu nenutraukti jo per anksti.
· Būti atviriems naujai informacijai. Prisiminti, kad kiekvienas yra individualus ir skirtingas, todėl klausantis itin svarbu atidėti į šalį savo jausmus, įsitikinimus ir leisti kalbėtojui visiškai išreikšti savo idėjas. Net jei ir nevisai pritariama kalbėtojo požiūriui, svarbu stengtis jį kuo geriau suprasti, kuriam laikui į šalį atidedant savo nuomonę. Be to, labai svarbu prisiminti, kad, net jei klausytojas yra patyręs tą patį, ką ir pašnekovas, tai nereiškia, kad, jo neklausydamas, jau viską žino. Tas pats įvykis dviems skirtingiems žmonėms gali sukelti visiškai priešingas emocijas, mintis, todėl labai svarbu klausytis, ką būtent sako pašnekovas.
· Nepatarinėti neprašomiems. Savo vertinimus, patarimus, nuomonę reikėtų pasilaikyti sau tol, kol pašnekovas jų neprašo. Kartais žmogus tiesiog nori papasakoti, o ne gauti patarimą ar vertinimą.
Labai svarbu kalbėtis apie emocijas ir jausmus, kurie išgyvenami, susidūrus su migracijos problema. Norint padėti vaikams suprasti savo emocijas ir jausmus, sėkmingai juos išgyventi, svarbu juos pripažinti, pasiūlyti būdų, ką su jais daryti ir kaip elgtis tokiose situacijose (Crary, 2011).
Lengviausias būdas pripažinti emocijas ir jausmus yra apie juos kalbėtis:
· Kalbėti apie savo emocijas ir jausmus. Vaikai mato, kai suaugusysis yra liūdnas, todėl svarbu su jais pasidalinti savo jausmais. Galima sakyti: „Aš nerimauju, kad mums tenka išvažiuoti.“ ar „Man liūdna, kad taip atsitiko.“ Nereikėtų labai detaliai kalbėti apie savijautą, pakanka įvardyti emocijas.
· Atspindėti vaiko emocijas ir jausmus. Tėvai (ir kiti suaugusieji) turėtų įvardyti, kokias vaiko emocijas ir jausmus pastebi, nes vaikams kartais gali būti sunku patiems tai išreikšti žodžiais. Atspindėdamas vaiko emocijas ir jausmus, suaugusysis neturėtų kalbėti apie tai visiškai įsitikinęs – svarbu pasitikslinti, ar vaiko emocijos ir jausmai gerai suprantami. Pvz.: „Jaučiu, kad tau lyg liūdna ir pikta, kad teks pakeisti mokyklą. Ar aš neklystu?“ Įvardijant vaiko emocijas, būtina jas paminėti ir įvardyti situaciją, kuri šias emocijas sukėlė. Reikėtų leisti vaikui suprasti, kad ir kiti panašioje situacijoje jaučiasi panašiai. Pvz.: „Manau, daugelis vaikų dėl to liūdėtų.“
Identifikuoti emocijas ir jausmus yra labai svarbu, tačiau to nepakanka. Tėvai turi padėti vaikams įgyti įgūdžių, kaip atpažinti, reikšti bei išgyventi savo emocijas ir jausmus. Tėvai (ir kiti suaugusieji) turėtų pasidalinti, kaip tai daro jie patys ir pasiūlyti kitų galimų būdų:
· Pasidalinti būdais, kaip nusiramina tėvai. Tėvai gali papasakoti, ką daro, kad nusiramintų ir kaip tai veikia. Pvz.: „Kai man buvo liūdna, aš išėjau pasivaikščioti, tai man padėjo prasiblaškyti ir nusiraminti“, „Kai liūdžiu dėl ko nors, aš kartais verkiu, nes, kai išsiverkiu, man pasidaro geriau.“
· Pasiūlyti būdų, kaip vaikai gali nusiraminti, patys padėti sau jaustis geriau. Emocijos ir jausmai yra natūralus dalykas, tačiau nedaug žmonių nori ilgą laiką būti išsigandę ar pikti. Tėvai turėtų pasiūlyti vaikams keletą būdų, kaip jie galėtų nusiraminti. Pvz.: „Atrodai išsigandęs. Gal norėtum nupiešti piešinį apie tai, kaip jautiesi? Gal norėtum, kad tave apkabinčiau?“, „Kaip manai, kas galėtų tau padėti jaustis saugiau?“ Priklausomai nuo vaiko amžiaus, galima rasti skirtingų būdų, kurie padėtų vaikams nusiraminti. Svarbu atkreipti vaiko dėmesį į tuos būdus, kurie jam yra padėję pasijusti geriau anksčiau. Vaikams galima pasiūlyti pasiklausyti muzikos, paskaityti knygą, padainuoti dainą, pabėgioti ar pažaisti lauke, išsimaudyti vonioje. Kai patiriamos emocijos ir jausmai yra labai stiprūs ir pasikartojantys, vaikams reikia ne tik būdų, kuriais galėtų pasinaudoti norėdami nusiraminti, tačiau ir žinojimo, kad suaugusieji bus šalia ir palaikys, padės, kai bus labai sunku (Crary, 2011).
Plačiau galite skaityti Godos Kaniušonytės, Ingos Truskauskaitės, Linos Gervinskaitės metodinėje priemonėje „Psichologinės migracijos pasekmės šeimai. Vaikų emocinių ir elgesio sunkumų prevencija“. Ją galite rasti www.gebu.lt puslapyje, skyrelyje Publikacijos.
3.1. Bendravimo įgūdžiai
Vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių lengviau susidoroti su pokyčiais šeimoje bei išgyventi laikinus sunkumus, yra bendravimas. Artimas ir kokybiškas bendravimas yra tai, kas gali sumažinti šeimos narių (ir globėjų) patiriamus sunkumus migracijos kontekste. Vienas iš bendravimą palengvinančių veiksnių yra gebėjimas išklausyti kitą. Tai yra įgūdis, kurio taip pat reikia mokytis.
Norint būti aktyviu ir efektyviu klausytoju, svarbu:
· Sutelkti dėmesį į pašnekovą. Klausytis ne tik žodžių, bet ir stebėti kūno kalbą, kuri tokia pat svarbi (kartais net svarbesnė) kaip ir žodžiai. Atkreipti dėmesį į kalbėjimo toną, greitį, pauzes, veido išraiškas, pozą. Neužsiminėti pašaliniais darbais, kurie trukdytų klausytis, sukeltų pašnekovui jausmą, kad jo nesiklausoma.
· Parodyti, kad klausomasi. Tam galima naudoti trumpus žodelius, komentarus (taip, mm.., mhm.., aha.., t.t.), kūno kalbą bei gestus (kartais linktelėti, nusišypsoti, naudoti kitas turinį atitinkančias veido išraiškas).
· Pasitikslinti, ar teisingai suprantamas kalbantysis: „Tu labiausiai susirūpinęs būtent dėl...? Jei gerai suprantu, svarbiausias dalykas yra...“.
· Nebijoti pasakyti, jei kažko nesuprantama ar neišgirstama. „Atsiprašau, bet man sunku suprasti tai, ką tu sakai...“ Tai daug geriau nei toliau kalbėtis iš tikrųjų nesuprantant, apie ką eina kalba. Pašnekovas turi galimybę paaiškinti, užkertamas kelias nesusipratimams. Tai tinka ir tada, kai neišgirstama, ką sako pašnekovas.
· Užduoti klausimus, siekiant geriau suprasti, išsiaiškinti tam tikrus dalykus. „Ką turi omeny, sakydamas...?“, „Gal gali paaiškinti tą ir tą...?“, „Suprantu, kas atsitiko vakar dieną, bet nesuprantu, kaip tai susiję su šiandien. Paaiškink plačiau...“
· Perfrazuoti pašnekovo išreiškiamas mintis. T. y. persakyti pašnekovo mintis savais žodžiais arba kartais netgi pakartoti tai, ką jis sako (pabūti aidu). „Taigi, tave tai labai nuliūdino“, „Kaip aš supratau, problema yra... (nusakoma savais žodžiais).“, „Man atrodo, jūs pasakėte, kad...“ Tai parodo pašnekovui, kad klausomasi, leidžiama išgirsti jam, kaip kitas žmogus supranta, ką jis sako, taip pat suteikia progą išvengti nesusipratimų, pataisyti, jei kažkas ne taip suprantama.
· Atspindėti kalbančiojo jausmus. „Tave jis labai pykdo...“, „Tau liūdna, kad viskas susiklostė ne taip, kai tikėjaisi.“. Kartais jausmus geriau parodo kūno kalba, o ne žodžiai, todėl reikia atidžiai ją stebėti. Pvz., pašnekovas pasakoja, kad ryt eis į pokalbį su darbdaviu, nieko nesako apie tai, kaip dėl to jaučiasi, bet kalbėdamas judina koją, tampo rankovę ir akimis laksto po kambarį. Tokiu atveju galima pasakyti: „Atrodo, kad tas pokalbis tave neramina...“
· Nepertraukinėti, nekeisti pokalbio temos, leisti pašnekovui užbaigti. Nereikėtų vertinti, dalinti patarimų ar kalbėti apie save ar kažką kita, kai pašnekovas dar nėra baigęs kalbėti. Taip užkertamas kelias pašnekovui išsakyti tai, ką jis nori, o klausytojui sunku išgirsti visą informaciją.
· Reguliuoti, apriboti savo kalbėjimą. Tada, kai pokalbio metu esate klausytojas, svarbu neleisti sau išsiplėsti, nepradėti kalbėti apie save, nenukrypti nuo temos, kuria kalbėjo pašnekovas. Jei klausytojas per daug kalba, jam sunku efektyviai klausytis. Savo nuomone, panašia patirtimi ar jausmais galima pasidalinti tada, kai pašnekovas baigė kalbėti, svarbu nenutraukti jo per anksti.
· Būti atviriems naujai informacijai. Prisiminti, kad kiekvienas yra individualus ir skirtingas, todėl klausantis itin svarbu atidėti į šalį savo jausmus, įsitikinimus ir leisti kalbėtojui visiškai išreikšti savo idėjas. Net jei ir nevisai pritariama kalbėtojo požiūriui, svarbu stengtis jį kuo geriau suprasti, kuriam laikui į šalį atidedant savo nuomonę. Be to, labai svarbu prisiminti, kad, net jei klausytojas yra patyręs tą patį, ką ir pašnekovas, tai nereiškia, kad, jo neklausydamas, jau viską žino. Tas pats įvykis dviems skirtingiems žmonėms gali sukelti visiškai priešingas emocijas, mintis, todėl labai svarbu klausytis, ką būtent sako pašnekovas.
· Nepatarinėti neprašomiems. Savo vertinimus, patarimus, nuomonę reikėtų pasilaikyti sau tol, kol pašnekovas jų neprašo. Kartais žmogus tiesiog nori papasakoti, o ne gauti patarimą ar vertinimą.
Labai svarbu kalbėtis apie emocijas ir jausmus, kurie išgyvenami, susidūrus su migracijos problema. Norint padėti vaikams suprasti savo emocijas ir jausmus, sėkmingai juos išgyventi, svarbu juos pripažinti, pasiūlyti būdų, ką su jais daryti ir kaip elgtis tokiose situacijose (Crary, 2011).
Lengviausias būdas pripažinti emocijas ir jausmus yra apie juos kalbėtis:
· Kalbėti apie savo emocijas ir jausmus. Vaikai mato, kai suaugusysis yra liūdnas, todėl svarbu su jais pasidalinti savo jausmais. Galima sakyti: „Aš nerimauju, kad mums tenka išvažiuoti.“ ar „Man liūdna, kad taip atsitiko.“ Nereikėtų labai detaliai kalbėti apie savijautą, pakanka įvardyti emocijas.
· Atspindėti vaiko emocijas ir jausmus. Tėvai (ir kiti suaugusieji) turėtų įvardyti, kokias vaiko emocijas ir jausmus pastebi, nes vaikams kartais gali būti sunku patiems tai išreikšti žodžiais. Atspindėdamas vaiko emocijas ir jausmus, suaugusysis neturėtų kalbėti apie tai visiškai įsitikinęs – svarbu pasitikslinti, ar vaiko emocijos ir jausmai gerai suprantami. Pvz.: „Jaučiu, kad tau lyg liūdna ir pikta, kad teks pakeisti mokyklą. Ar aš neklystu?“ Įvardijant vaiko emocijas, būtina jas paminėti ir įvardyti situaciją, kuri šias emocijas sukėlė. Reikėtų leisti vaikui suprasti, kad ir kiti panašioje situacijoje jaučiasi panašiai. Pvz.: „Manau, daugelis vaikų dėl to liūdėtų.“
Identifikuoti emocijas ir jausmus yra labai svarbu, tačiau to nepakanka. Tėvai turi padėti vaikams įgyti įgūdžių, kaip atpažinti, reikšti bei išgyventi savo emocijas ir jausmus. Tėvai (ir kiti suaugusieji) turėtų pasidalinti, kaip tai daro jie patys ir pasiūlyti kitų galimų būdų:
· Pasidalinti būdais, kaip nusiramina tėvai. Tėvai gali papasakoti, ką daro, kad nusiramintų ir kaip tai veikia. Pvz.: „Kai man buvo liūdna, aš išėjau pasivaikščioti, tai man padėjo prasiblaškyti ir nusiraminti“, „Kai liūdžiu dėl ko nors, aš kartais verkiu, nes, kai išsiverkiu, man pasidaro geriau.“
· Pasiūlyti būdų, kaip vaikai gali nusiraminti, patys padėti sau jaustis geriau. Emocijos ir jausmai yra natūralus dalykas, tačiau nedaug žmonių nori ilgą laiką būti išsigandę ar pikti. Tėvai turėtų pasiūlyti vaikams keletą būdų, kaip jie galėtų nusiraminti. Pvz.: „Atrodai išsigandęs. Gal norėtum nupiešti piešinį apie tai, kaip jautiesi? Gal norėtum, kad tave apkabinčiau?“, „Kaip manai, kas galėtų tau padėti jaustis saugiau?“ Priklausomai nuo vaiko amžiaus, galima rasti skirtingų būdų, kurie padėtų vaikams nusiraminti. Svarbu atkreipti vaiko dėmesį į tuos būdus, kurie jam yra padėję pasijusti geriau anksčiau. Vaikams galima pasiūlyti pasiklausyti muzikos, paskaityti knygą, padainuoti dainą, pabėgioti ar pažaisti lauke, išsimaudyti vonioje. Kai patiriamos emocijos ir jausmai yra labai stiprūs ir pasikartojantys, vaikams reikia ne tik būdų, kuriais galėtų pasinaudoti norėdami nusiraminti, tačiau ir žinojimo, kad suaugusieji bus šalia ir palaikys, padės, kai bus labai sunku (Crary, 2011).
Plačiau galite skaityti Godos Kaniušonytės, Ingos Truskauskaitės, Linos Gervinskaitės metodinėje priemonėje „Psichologinės migracijos pasekmės šeimai. Vaikų emocinių ir elgesio sunkumų prevencija“. Ją galite rasti www.gebu.lt puslapyje, skyrelyje Publikacijos.
